Dėl tokio nieko!
Trupenėlis kasdienybės iš Anykščių g. 3
Dažniausiai tokios istorijos kaip ši pradedamos žodžiais "Šiame name gyveno". Galiu patikinti, kad gyveno tikrai ypatingas žmogus, bet apie jį daugiau galėsite paskaityti vėliau, rašinėlio pabaigoje rasite kelias nuorodas. Šįkart apie vieną įvykį, kuris tikrai nutiko šiame name. Ar sudaužytas puodelis vertas kažkokio atminimo? Įprasta surinkti šukes ir pamiršti, bet išliko istorija, apie tai, kaip name Anykščių gatvėje dužo nemažai indų. Gali akimirką paspėlioti, kokia čia paslaptis - gal dužo netyčia, gal koks kivirčas, ar meninis performansas? Pateikiu ištrauką iš Laimono Tapino knygos "Medyje angelas verkia".
"... jie abu kurį laiką jautėsi tarsi ne savame kailyje. Jaunas žurnalistas, pirmą sykį ėmęs interviu iš tokios garsenybės, baiminosi, kad aktorius neįtartų, jog jis nieko neišmano, todėl stengėsi sugalvoti kuo mandresnius klausimus. Bronius savo ruožtu prakaitavo prieš šitą vaikiščią, manydamas, jog reikia pasakyti kažką labai protingo. Pagaliau jis nedrąsiai pasiūlė nueiti į teatro bufetą. Į vieną puoduką įpylė kavos. Į kitą - ne kavos... Bet kalba nesirišo. Vienas labai norėjo sužinoti apie aktoriaus psichofizinių savybių ir persikūnijimo efekto ryšį, kitas įsitempęs filosofavo, iš paskutiniųjų bandydamas prisiminti, kokį velnią apie tai yra pasakęs Brukas ar Miltinis... Matydamas, kad galutinai skęsta, Bronius liūdnai pajuokavo, prisiminęs savo anekdotinį pokalbį su milicijos seržantu, kuriam naktį išgėręs užėjo padėkoti už gerą tarnybą.
Žurnalistas nusikvatojo ir griebėsi bloknoto. "Jums tai įdomu?" - netikėdamas savo ausimis paklausė Bronius. "Labai!" - užtikrino žurnalistas. Ir prasidėjo! Bronius kaip iš gausybės rago papylė linksmų ir liūdnų istorijų. Pasakojo apie savo vaikystę, filmavimo epizodus, kovas su Miltiniu, vis neužmirštamas duoti ženklo bufetininkei Bronytei. Mat buvo girdėjęs, kad visi žurnalistai yra baisūs girtuokliai. Svečias iš Vilniaus, sužavėtas Broniaus pasakojimų ir sąmojaus, gailėjosi tik vieno, kad šis, toks mielas ir talentingas žmogus, matyt, yra alkoholikas... Bet nenorėdamas jo įžeisti, per jėgą rijo konjaką, nors gėrimas buvo gana stiprus.
Pagaliau Bronius pranešė, kad jie turį eiti namo valgyti pietų, nes Ada paruošė ir bus labai nelaiminga, jeigu jie nepasirodys... Žurnalistas nenorėjo, kad Babkausko žmona būtų nelaiminga, todėl abu nelabai tvirtu žingsniu nukeliavo į Anykščių gatvę. Pietūs, gausiai palaistomi konjaku, buvo nuostabūs, Bronius atgijęs tiesiog švytėjo. Bet, kvatodamas iš eilinės Babkausko istorijos, negrabus žurnalistas taip mostelėjo alkūne, kad iš gražiojo vokiško servizo liko tik šukės. Bronius, pamatęs jo veide tikrą siaubą, sušuko: "Dėl tokio nieko!" Sukrovė ant padėklo likusius puodukus, iškėlė juos į viršų... ir trenkė į grindis! Jaukusis Ados butas atrodė lyg po žemės drebėjimo. Sumišęs žurnalistas pakilo atsisveikinti, Bronius pasakė, kad būtinai turi jį palydėti. Pakeliui lyg tyčia stovėjo "Seklyčia", kur apie Babkauską suskato šokinėti net kelios padavėjos: ar čia draugui Babkauskui bus patogu? gal draugas Babrauskas norėtų prie ano staliuko? Kai jiedu nusvyravo į stotį, autobusas į Vilnių jau buvo seniai išlingavęs. Bronius labai prašė jį palydėti namo. Taip ir sutarė. Tik pakeliui vėl užsuko į "Seklyčią"...
Kai kitą rytą žurnalistas stebuklingai pabudo savo lovoj, jo galva plyšo nuo patirtų įspūdžių. Akyse vis dar stovėjo nuniokotas Ados butas. Bet ir tai dar ne viskas. Visos žurnalisto drabužių kišenės buvo pilnos amerikietiškų cigarečių. Galutinai priblokštas savo šlykštaus elgesio, jis paskambino Babkauskienei ir ėmė atgailauti ir dėl šukių, ir dėl cigarečių... "Taigi Bronius sakė, kad servizą jis pats sudaužė, - labai stebėjosi ši. - O cigaretes tai tikrai jis sukišo. Pati mačiau. Negi jūs neprisimenat?"
Kiek netikėta, ane? Juk nesvarbu kiek indų dužo, svarbu kodėl jie buvo sudaužyti. Tas servizas tikrai nebuvo "nieko tokio", greičiausiai jį pavyko gauti tik per blatą. Ir manau tiek Laimonas, tiek Bronius puikiai tą suprato. Rodos, tokia kasdieniška istorija, bet kaip puikiai ji atspindi žmonių charakterį ir vertybes.
Vis tik didžiausią įspūdį palieka suvokimas, koks gilus gali būti miestas, kokia beribė patirtis yra pažinimas. Čia papasakota istorija nutiko viename iš daugybės Panevėžio butų. Kiekvienas butas, kiekvienas namas tam tikroje šviesoje gali ypatingai suspindėti, bet žmogus nėra kompiuteris, galintis aprėpti visus įmanomus faktus. Galiausiai, to net nereikia. Tarp milijono ypatingų istorijų nei viena nebus ypatingai svarbi. Turi būti kažkokie atrankos kriterijai. Aš renkuosi tikėti, kad yra daugybė nuostabių vietų. Renkuosi kalbėti, kai pavyksta užčiuopti kažką gilaus ir prasmingo. Renkuosi atsitiktinumą, nes visos istorijos mane suranda lyg netyčia.
Jei patiko ir nori dar, kviečiu prenumeruoti naujienas. Įvedus savo email į šį laukelį, kiekvieną sekmadienio vakarą pasiekia naujas rašinukas. Kitai savaitei planuoju kalbėti apie memorialinę lentelę, kuri man buvo lyg galvosūkis: ir smalsu, ir gal geriau reiktų patylėti, nes tema nėra patogi. Apie ką būtent, sužinosite kitą savaitę :)
Pabaigai nuorodos norintiems daugiau paskaityti apie Bronių Babkauską.
https://www.15min.lt/m/media-pasakojimai/bronius-babkauskas-svarbiausias-reikalavimas-aktoriui-gyventi-scenoje-1306 sakyčiau išsamiausias straipsnis.
https://ltmkm.lt/muziejus/bronius-babkauskas-isejes-ir-sugriztantis/ gausu nuotraukų ir kolegų pasakojimų
https://www.google.com/amp/s/sekunde.lt/leidinys/sekunde/teatro-genijus-bijojes-scenos/%3famp=1